Visos augalinės būtybės gamtoje vaidina labai svarbų vaidmenį, tačiau, nors jas galima klasifikuoti įvairiais būdais, projektuojant sodą vienas iš mūsų labiausiai domina tai, ar jie yra lapuočiai, ar visžaliai. Kodėl? Nes priklausomai nuo jo lapijos elgesio, pavyzdžiui, šešėliai gali būti visus metus arba tik pavasarį ir vasarą.
Šiame straipsnyje mes sutelksime dėmesį į visžaliai augalai, nes paprastai manoma, kad jie yra visžaliai, tai yra, kad jie niekada nepraranda lapo. Ir tai klaida.
Daugiametis, botanikoje tai nereiškia amžino
Žinau, tai gali sukelti daug painiavos. Ir tai, žinoma, daugiamečiai yra sakomi, kad kažkas tęsiasi amžinai arba bent jau ilgai (kai „ilgas laikas“ gali reikšti dešimtmečius). Bet ne sekėjai, ne.
Augalas, kuris yra visžalis (arba visžalis), taip pat numeta lapus. Didžioji dauguma rūšių tai daro po truputį bėgant metams, tačiau yra ir kitų, kurie kartą per dvylika mėnesių iš savo karūnos išmeta nemažą lapijos dalį, o kitais metais - likusius. Pastarasis yra tai, ką, pavyzdžiui, Brachychiton populneus.
Šių augalų turėjimo privalumai ir trūkumai
Pranašumas
Visžaliai augalai sodininkui turi keletą privalumų, palyginti su lapuočiais. Jie yra tokie:
- Jie suteikia šešėlį ištisus metus.
- Jie gali būti naudojami kaip gyvatvorių slėpimas.
- Jie „nešvarūs“ (lapai nėra šiukšlės, todėl dedu į kabutes 🙂) tiek, kiek lapuočių.
- Dėl jų sodas kiekvieną dieną atrodo pilnas gyvenimo.
- Jie vėl pradeda augti anksčiau, nes jiems nereikia išleisti energijos naujos lapų vainiko gamybai.
Trūkumai
Šie augalai taip pat turi savo trūkumų, yra:
- Pirmą žiemą, praleistą naujoje vietoje, jie praranda daug daugiau lapų, nei būtų įprasta.
- Paprastai jie yra labiau pažeidžiami kenkėjų ir mikroorganizmų, sukeliančių ligas, užpuolimo, nes šio tipo gyvos būtybės minta lapais. Žinoma, kuo ilgiau yra lapų, tuo geriau jiems.
Ką manėte apie šią temą? 🙂